Už lango jau XXI
a., tačiau Lietuvoje, esančioje viena pažangių ES valstybių, šeimos dalimi vis
dar vyrauja giliai įsišaknijęs patriarchalinis požiūris, grįstas lyčių nelygybės
principu, pasireiškiančiu tuo, jog karjeros sferoje ir be abejo politikos
srityje prioritetas dažniausiai skiriamas vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties
kandidatams, ir vyriškai kompetencijai. Tai ypač pastebima vyresniųjų kartų
atstovų tarpe. Nors mane guodžia žinojimas, kad jaunimo požiūris į lygias lyčių
galimybes yra nepalyginamai liberalesnis, šiandien profesinėje veikloje moteris
vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą
savęs įvertinimą ir pripažinimą – kitaip ji tiesiog liks nepastebėta.
Šiandien
politinėje sferoje vis dar tebėra jaučiamas tam tikras nebylus sutarimas, jog
politika yra išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris
derėtų traktuoti lyg ne į savo elementą patekusias prašalaites, ir toleruoti
tik tiek, kiek reikalauja etikos reikalavimai. Asmeniškai, toks įsitikinimas
man atrodo visiškai neracionalus, ir veikiau kyla iš savanaudiškų paskatų, o ne
racionalių argumentų. Nepaisant to, toks požiūris tebėra gyvas ir plačiai
propaguojamas – deja, ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose. Būtent
šeimose, mano įsitikinimu, glūdi viena pagrindinių mažo moterų įsitraukimo į
aktyvią politiką ir karjeros siekį priežastis: daugeliu atveju, šeimos vyras
teiks prioritetą asmeninių ambicijų vystymui ir sulauks tam didelio palaikymo,
kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą, kur jai tenka jei ne
pilno, tai bent dalinio etato namų šeimininkės vaidmuo, paliekantis jai gerokai
ribotesnes galimybes pačiai įsitraukti į veiklą. Mano manymu, toks elgesys, kai
vadovaujamasi besąlygišku principu, o ne racionaliu protu, nėra nei teisingas,
nei sąžiningas. Juo labiau, kad talentas ir gebėjimai visiškai nepriklauso nuo
lyties, o karjeros nesiekiantiems vyrams niekas netrukdo palaikyti
ambicingesnes savo žmonas, ir dėl to nesijausti pažemintais.
Be abejo,
tokios „reversuotos“ lyčių rolės šiandienos visuomenėje vis dar nėra plačiai
priimtinos. Minėtas patriarchalinis mąstymas ir iš jo kylantys stereotipai dalies
vyrų tarpe koduoja labai iškreiptą garbės jausmą, kuriuo remdamiesi jie linkę
pašiepti, nepilnaverčiais laikyti ambicijos stokojančius vyrus, noriai
apsiimančius pasyvesnę, palaikančiojo sutuoktinio rolę savo ambicingų moterų
atžvilgiu. Toks smerkimas (dažniausiai privatus, bet neretai ir viešas) daro
didžiulį spaudimą vyrams bereikalingai riboti savo žmonų siekius, laikytis
įsikibus dominuojančios rolės šeimoje, ir jokiu būdu neleisti jų moters
šešėliui užgožti jų pačių, net jei
moteris veikloje būtų daug gabesnė už jį. O toks požiūris dažnai tampa
ne tik pagalių kaišiojimų į ratus moterų siekiams, bet ir šeimų irimo, ir net įvairių
formų smurto prieš moterį priežastimi
Smurto prieš
moteris problema, jos priežastys ir sukeliamos pasekmės neabejotinai reikalauja
didesnio mūsų dėmesio. Labai apmaudu, tačiau statistiškai kas trečia moteris Lietuvoje, nepriklausomai nuo
jos socialinės padėties, išsilavinimo, ar užimamų pareigų, patiria fizinį
smurtą šeimoje; deja, mūsų visuomenėje į tai tebėra žiūrima pro pirštus,
laikant tai privačiu šeimos reikalu. Net policijos pareigūnai, turintys ginti
ir apsaugoti žmogų, leidžia sau moralizuoti nukentėjusiai moteriai,
priekaištaudami dėl to, kad ji kreipėsi pagalbos. Dar blogiau, viešoje erdvėje
jie dėsto savo subjektyvias interpretacijas, formuojančias neigiamą požiūrį į
smurtą patyrusį asmenį.
Fizinis smurtas
yra labai skaudi, moterį žeminanti ir jos orumą palaužianti blogybė, tačiau
daug baisesnis yra psichologinis smurtas, kurio atvejų, deja, pasitaiko dar
dažniau. Įrodyti psichologinio smurto apraiškas mūsų šalyje praktiškai neįmanoma – neturint milžiniškos
krūvos nepaginčijamų įrodymų, jis nepripažįstamas net teismuose, o seksualinė
prievarta šeimoje mūsų šalyje apskritai nėra laikoma problema. Su psichologiniu
smurtu susidūrusios moterys yra visiškai neapsaugotos, o dažnai ir pačios
nesuvokia, jog jį patiria. Kai žmogus yra nesaugus toje aplinkoje, kuri
turi būti jo užuovėja, jis palūžta dvasiškai; tikėtinas puolimas į depresiją,
ar net savižudybė.
Visa tai taip
pat neabejotinai prisideda prie daug mažesnio moterų aktyvumo viešajame
sektoriuje ar siekiant karjeros, juo labiau, kad vyro pasiekimus pranokstanti
moters sėkmė dažniausiai ir tampa smurto prieš ją priežastimi, nes siauromis
pažiūromis grįstas patriarchalinis mąstymas diktuoja, kad moters vieta
virtuvėje, su vaikais ir apskritai būti tarnaite vyrui. Džiugu, kad tokiu mąstymu vadovaujasi tikrai ne kiekvienas
vyras. Tikėtini atvejai, kai save visuomeninėje ar politinėje veikloje
realizuoti norinti moteris, susidūrusi su savo sutuoktinio pasipriešinimu ar
keliamais ultimatumais, nuolankiai renkasi uždarą gyvenimą šeimoje. Šią mūsų
visuomenėje įsišaknijusią ydą turime rauti lauk su visomis šaknimis, juo labiau, kad realybėje
retai užtikrinama, kad smurtautojas būtų fiziškai atskirtas nuo aukos – dėl
įrodymų stokos nutraukiami ikiteisminiai tyrimai, labiau pasitikint
smurtautojo, o ne aukos parodomais, dėl ko net pagalbos paprašiusios moterys
gali sulaukti jų sveikatai ir gyvybei grėsmę keliančio smurtautojų keršto.
Kiekviena moteris Lietuvoje turi turėti palaikymą, užtikrintumą, savo saugią
užuovėją – o tai jau yra mūsų politikų (pirmiausia – politikių, kurios tai
suvokia geriausiai) uždavinys. Be abejo, neužtenka vien tik rūpintis
pažeidžiamų moterų apsauga; privalome mokyti savo moteris būti stipriomis,
savarankiškomis, pajėgiomis ginti savo orumą, pasipriešinti smurtautojams. Nė
viena moteris neturėtų taikstytis su žeminimu, tenkintis akivaizdžiai
nuodingais santykiais.
Smurto prieš
moteris apraiškos yra iš gilaus XIX a. amžiaus ateinanti lyčių nelygybės pasekmė,
turinti daugybę niuansų. Šios problemos sprendimas yra neabejotinai ilgas
procesas, susijęs su visos visuomenės nuostatomis, įsitikinimais,
susiformavusiais stereotipais. Viskas priklauso nuo mūsų indėlio į ateities
kartų auklėjimą. Labai daug vilčių teikia mūsų jaunoji Z karta – tuo nuolat
įsitikinu bendraudama su savo vaikais ir jų draugais. Jų tarpe vyraujantis
požiūris pasižymi labai aiškia pagarba lyčių lygybei. Bet prie to turime
prisidėti mes, stiprios moterys, parodančios aiškų pasipriešinimą smurtui bei jo
toleravimui. Taip nepakantumo smurtui galės pasimokyti ne tik mūsų dukterys,
bet ir sūnūs, privalantys suprasti, jog rankos kėlimas prieš šeimos narį yra
visiškas ir neginčytinas tabu.
Šį procesą
paspartintų aktyvesnis pačių moterų įsitraukimas į veiklas, o ypač į politiką.
Manau, kad tada politikoje būtų mažiau laiko prarandama tuštiems, vien dėl
ambicijų kylantiems nesutarimams, skandalams, grubiam santykių aiškinimuisi,
kerštui, pavydui; vietoje to, valstybei ir kiekvienam žmogui svarbūs politiniai
sprendimai būtų priimami sklandžiau, vadovaujantis išmintimi, nes moterys
labiau linkusios ieškoti kompromisų, kai kuriose vietose nusileisdamos, kai
kuriose tvirtai gindamos savo siūlymus.
