2018 m. balandžio 27 d., penktadienis

Valstybės tarnyboje siūloma įteisinti rotaciją ir kvotas jaunimui

Valstybės tarnyboje siūloma įteisinti kvotas jaunimui, rotaciją, privalomas stažuotes užsienyje. Tokius pasiūlymus naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projektui Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė Virginija Vingrienė.
Ji siūlo nustatyti, kad ne mažiau kaip vienas trečdalis valstybės tarnautojų įstaigoje privalo būti jaunesni nei 30 metų. Parlamentarės nuomone, tai sudarys sąlygas jaunų žmonių pritraukimui, jų kvotoms tarnyboje ir deramai motyvacijai.
V. Vingrienės teigimu, nuolatinis mokymasis, įtraukiant ir privalomas pusmečio stažuotes užsienio šalyse pagal estų pavyzdį, kompetencijų auginimas turi būti ne formalumas, o neatsiejamas valstybės tarnybos atributas. Todėl ji siūlo įteisinti, kad valstybės tarnautojas privalo „ne mažiau kaip vieną kartą per ketverius metus būti išsiųstas į pusmečio stažuotes užsienio valstybėje“.

Daugiau skaitykite adresu: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/valstybes-tarnyboje-siuloma-iteisinti-rotacija-ir-kvotas-jaunimui.d?id=77844423

Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

2018 m. balandžio 21 d., šeštadienis

„Kai plastiko pakuotės virsta popierinėmis – ar Lietuvos gamintojai piktnaudžiauja kontrolės stoka?“


2018 m. balandžio 21 d. pranešimas žiniasklaidai

Penktadienį, balandžio 20 d., Seime organizuojama apskritojo stalo diskusija, kurioje tikimasi sulaukti pakuočių tvarkymo sektoriaus atstovų siūlymų, kaip būtina keisti atliekų tvarkymo kontrolę reglamentuojančius teisės aktus, kad būtų panaikinta galimybė piktnaudžiauti valstybinių kontroliuojančių institucijų dėmesio stoka.
„Šiandien galiojanti pakuočių deklaravimo tvarka leidžia dvejopai interpretuoti, kur turi būti priskiriamos pagamintos pakuotės. Todėl susidariusioje padėtyje nesąžiningi gamintojai piktnaudžiauja ir daro didelę žalą aplinkai. Teisinio reguliavimo spraga turi būti panaikinta. Siekdama nuosekliai diegti žiedinės ekonomikos principus,  jaučiu pareigą asmeniškai inicijuoti šios problemos sprendimą, todėl tikiuosi dalykiškų pastabų ir konstruktyvių pasiūlymų iš diskusijos dalyvių“, – sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.
Pakuočių tvarkymo sektoriuje pakuotes importuojančios įmonės dažniausiai tvarkingai žymi visas naudojamas medžiagas (polipropileną, aliuminį, popierių ir kt.) ir tokią sudėtinę pakuotę deklaruoja pagal sudedamųjų medžiagų kiekį. Kartais pakuotė ir dangtelis deklaruojami atskirai – tai taip pat sveikintina praktika. Tačiau dalis lietuviškų pakuočių gamintojų teisės aktų reikalavimus aiškina kitaip.
Kombinuotos pakuotės yra apmokestinamos gerokai brangiau (apie 580 eurų už toną), todėl nesąžiningi gamintojai popieriumi aptrauktą plastikinę pakuotę (retai gaminamą be folijos lipduko ar plastikinio dangtelio) deklaruoja kaip popierinę ar kartoninę. Mokestis už tokias pakuotes daugiau nei 20  kartų (!) mažesnis – vos 28 eurai už toną.
„Griežčiau kontroliuojami gamintojai tvarkingai žymėtų ir deklaruotų visas pakuotėse naudojamas medžiagas, tačiau priežiūra ir kontrolė šioje atliekų tvarkymo srityje yra labai silpna, tiksliau jos nėra, todėl nesąžininga veikla yra plačiai paplitusi. Taip ne tik apgaudinėjama valstybė, bet ir efektyvus atliekų perdirbimas ar tolimesnis naudojimas tampa sunkiai įgyvendinamas. Dėl to didelė dalis tokių atliekų keliauja tiesiai į sąvartyną“, – sakė V. Vingrienė.
Gamintojų ir importuotojų veiklą griežčiau turėtų prižiūrėti ir kontroliuoti Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) ir Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai (RAAD‘ai) neleisdami klaidingai deklaruoti pakuočių ir skaičiuodami deramus mokesčius. Tokia prevencija šiuo metu yra visiškai nevykdoma, o Aplinkos ministerija lieka pasyvi problemos stebėtoja ir net skatintoja. Dar blogiau, kad tylų pritarimą tokiai aplinkosaugos požiūriu skandalingai praktikai reiškia ir atliekų degintojai, viešai save pristatantys kaip pakuočių tvarkymo sektoriaus žvaigždės ir problemos sprendėjai. Tokia jų pozicija nesuderinama su Vyriausybės numatytais perdirbimui ir/arba naudojimui skirtų  kombinuotų pakuočių kiekiais, kurie yra gerokai mažesni, nei popierinių ar net plastiko atliekų. Dirbdami atsakingai degintojai kaip tik gautų daugiau naudos, jei kombinuotos pakuotės būtų deklaruojamos ir tvarkomos pagal teisės aktų nustatytą tvarką.

Daugiau informacijos:
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė, mob. 8 668 42 159


Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

2018 m. balandžio 20 d., penktadienis

Apskrito stalo diskusija Seime dėl pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo keitimo

Šiandien Seime įvyko Seimo narės Virginijos Vingrienės organizuota apskrito stalo diskusija dėl teikiamo įstatymo projekto "DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAKUOČIŲ IR PAKUOČIŲ ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO NR. IX-517 2 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO".

Diskusijos dalyviai, pakuočių atliekų tvarkytojų sektoriaus atstovai, dalinosi įžvalgomis, ieškojo visoms suinteresuotoms pusėms naudingų sprendimų.

 














Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.

2018 m. balandžio 17 d., antradienis

Virginija Vingrienė. CETA – rimta grėsmė mažų šalių ekonomikai ir aplinkosaugai




CETA – rimta grėsmė smulkiajam verslui ir aplinkosaugai

Šiandienos Seimo posėdyje buvo svarstomas Europos Sąjungos ir Kanados laisvosios prekybos sutarties (CETA) ratifikavimo klausimas. Pasisakydama tribūnoje, paraginau savo kolegas parlamentarus blaiviai įvertinti potencialias šio susitarimo grėsmes. Apčiuopiamos pridėtinės vertės šioje sutartyje nematau; mano nuomonės nepakeitė ir nė vienas išklausytas argumentas, kadangi nė vienas jų nebuvo grįstas faktiniais duomenimis, ir neatsižvelgė į galimus CETA padarinius mūsų valstybei, ne vien aplinkosaugos srityje, bet ir ekonominės, socialinės, kultūrinės politikos atžvilgiu.

Sutarties nuostatos nemaža dalimi buvo suformuotos didžiųjų korporacijų, todėl nereikėtų stebėtis, kad sutartis neatitinka smulkiojo ir vidutinio verslo interesų. Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjunga gali netekti 90 mln. mažųjų ir vidutinių įmonių sukurtų darbo vietų, mat smulkieji turėtų „visapusiškai konkuruoti su didelėmis Šiaurės Amerikos tarptautinėmis korporacijomis“.  Tai 67 procentai viso užimtumo! Ne veltui Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos smulkieji verslininkai pareiškė daugybę nuogąstavimų dėl šios sutarties.

Sutartį kritiškai vertina ir Europos Sąjungos šalys. Masiniai protestai prieš CETA nuvilnijo Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Nyderlanduose veikia iniciatyva dėl CETA nuspręsti referendume. Vokietijoje sutarties atitikimą nacionalinei teisei suvereniteto aspektu dvejose bylose nagrinėja Konstitucinis Teismas. Šalies vyriausybė paskelbė neteiksianti CETA balsavimui, kol negaus Konstitucinio Teismo sprendimų. Belgija kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl Investicijų teismų sistemos suderinamumo su ES teise, o Briuselio regionas (dėl CETA balsuos ne tik nacionaliniai, bet ir regioniniai parlamentai) pareiškė neketinantis ratifikuoti CETA.

O mes?

Atsakykime sau, ar leisime vardan nuolaidžiavimo korporacijoms  sumenkinti pasauliniu mastu taikomus aukščiausius ES aplinkosauginius, maisto saugos, visuomenės gerovės  standartus? Čia įžvelgiu didžiulę problemą; atsiminkime visai neseniai ES viduje kilusį skandalą dėl skirtingos receptūros ir sudėties produktų, skirtų atskirų šalių, tame tarpe ir Lietuvos, rinkoms. Apie tai garsiai šaukėme žiniasklaidoje, kūrėme specialiąsias komisijas Parlamente, tačiau panašu, kad eilinį kartą nieko iš to nepasimokėme, ir vėl lengvabūdiškai kišame galvas į giljotiną.

CETA pagrįstai galime laikyti ir visiškai nešvariu aplinkosauginiu susitarimu. Pastebiu, kad paliekant sutartį galioti būtų sunkiau atsisakyti iškastinio kuro, plėsti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, stabdyti klimato kaitą; tuo tarpu Kanados vyriausybė sėkmingai pasinaudojo derybomis, kad atvertų kelius nešvariausio pasaulyje kuro – bitumingojo smėlio naftos – importui į ES. Atmesti CETA nėra paradoksalu, jeigu suvoksime, kad sprendimus galima priimti įsigilinant, o galima tiesiog apleisti sritis pasiduodant spaudimui.

CETA neužtikrina ir tarptautinių aplinkosaugos susitarimų ratifikavimo. Atvirkščiai, ji leistų įtvirtinti praktiką aplinkosaugos priemones skųsti arbitražo teismui kaip „neteisėtas kliūtis prekybai“. Negana to, dėl investicijų apsaugos bet kokios nacionalinės reformos taptų pernelyg brangios, nes nacionalinė valdžia būtų verčiama tiesiogine prasme sumokėti už savo sprendimus.

Naujuoju susitarimu taip pat steigiamos naujos viršnacionalinės ir viršeuropinės institucijos. Joms būtų suteikiama aukščiausia arbitražo galia vertinti ir atmesti nacionalinius bei europinius teisės aktus, keisti standartus, neatitinkančius investuotojų interesų, reikalauti didelių finansinių kompensacijų už neišpildytus lūkesčius. Ar esame pasiruošę mokėti tokią kainą?

Be to, negaliu nepastebti, kad susitarimas yra nesuderinamas su žiedinės ekonomikos principais. Vienas esminių šios plačiu požiūriu grįstos perspektyvios sistemos aspektų yra uždaro ciklo gamyba, kelianti aukščiausius standartus produktų žaliavai, gamybai, atnaujinimui, kokybės gerinimui. Vienas pagrindinių jos tikslų yra savų kokybiškų gaminių ciklo įtvirtinimas, kas leistų atverti kelius naujų darbo vietų kūrimui bei aplinkai draugiško vartojimo užtikrinimui, ir teikti prioritetą aukštai kokybei, o ne pigiems produktams, kurių gamyba nepaiso aplinkosaugos interesų, kokybės ir teisingo atlygio už darbą principo. Tai leidžia teigti, kad ekonominio augimo proveržį žada būtent žiedinės ekonomikos modelio įtvirtinimas. Deja, CETA apsunkintų griežtų uždaro ciklo ekonomikos standartų taikymą, pavyzdžiui, netiekti rinkai neperdirbamos pakuotės. Tai neabejotinai blokštų mus žemyn ekonominio augimo, pažangos, ekologiškumo, socialine prasme.

Be abejo, suprantu, kad rinkos mūsų produkcijai paieška yra bene svarbiausias mums kylantis uždavinys, tačiau ieškodami palankių realizavimo galimybių, privalome nenusipiginti ir ratifikuoti tik tokius susitarimus, kuriuose įtvirtintos  mums naudingos sąlygos. Slapta suderėtas CETA susitarimas toks nėra. Šiuo metu aš viso labo matau žaidimą į vienus vartus: taptume sveikų, aukštos kokybės maisto produktų eksportuotojais į turtingas šalis, o savo vartotojams tiektume tai, kas toli gražu neatitinka šioje veiklos srityje keliamų standartų arba būtume priversti mokėti gerokai brangiau.

Taigi, siūlau žvelgti plačiau. Turime įvertinti platų spektrą veiksnių, nukreiptų į rinkos apsaugos barjerų naikinimą, kuriuo siekiama ne tik užkirsti kelią naujų vietinių produktų gamybai, bet ir smulkaus verslo plėtojimui, naujų darbo vietų kūrimui, o juk būtent šie faktoriai yra gyvybiškai svarbūs mūsų šalies ekonominiam augimui. Čia ypač svarbu įvertinti poveikį regionams, kurie dėl CETA rizikuoja nukentėti labiausiai.

Iš CETA sutarties kylančios grėsmės yra beveik tokios pačios, kaip ir iš sutarties su JAV, TTIP, derybų dėl kurios buvo nuspręsta nebetęsti. Prisiimdama visą atsakomybę už savo sprendimus ateities kartoms, negaliu lengvabūdiškai palaikyti sprendimo, kuris yra pavojingiausias būtent mažoms valstybėms, todėl lieku ištikima aplinkosauginėms vertybėms ir raginu kolegas vadovautis socialiniais idealais, neapsiduoti primityviai laisvos pasaulinės rinkos euforijai ir balsuoti prieš šios akivaizdžiai visuomenei žalingos sutarties ratifikavimą.

Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė


Sekite Virginijos Vingrienės Facebook paskyrą: https://www.facebook.com/vvingriene/.