Virginija Vingrienė. Parkas liks viešas, net jei sklypas dėl neteisėtų valdininkų sprendimų tapo privatus

Pilaitės Nadruvos parkas Vilniaus miesto žaliąja zona buvo įteisintas dar 1989 metais, tačiau nepaisant tebegaliojančio jo teisinio statuso, 2006 m. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu, prieštaraujančiu visų instancijų teismų išvadoms, sklypas atsidūrė privačių savininkų rankose.

Nors Vilniaus miesto savivaldybė ramino gyventojus, kad parkas šioje vietoje išliks, pilaitiškiai per karantiną sulaukė šokiruojančios staigmenos: savininkai išdidžiai pranešė apie numatomas investicijas sklype statyti daugiabučius – nepaisant, kad teritorija jau ir taip jais pergrūsta. Negana to, jie pareikalavo išmontuoti sklype savivaldybės įrengtą ir prižiūrimą vaikų žaidimų aikštelę, kuria noriai naudojosi aplinkiniai gyventojai.

Susipažinusi su situacija, š. m. liepos 14 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitete inicijavau parlamentinę kontrolę dėl Pilaitės Nadruvos parko išsaugojimo, siekiant apginti viešąjį interesą. Gavome ir savivaldybės aukščiausių atstovų patikinimą, jog statybos sklype negalimos tiek pagal senąjį bendrąjį planą, tiek pagal naujai rengiamą, kuriame sklypas tebėra fiksuojamas kaip žalioji zona.

Kol galioja bendrajame plane patvirtintas šio sklypo kaip žalosios rekreacinės erdvės statusas, jokių statybos darbų jame vykdyti negalima; tai patvirtino ir visų instancijų teismai. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybai tai nesutrukdė nuosavybės teise grąžinti žemę savininkams, neatsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir valstybės išperkamos žemės statusą.

Nusispjauta ir į Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriame aiškiai pasakyta, kad jei grąžinat žemę nuosavybės teise privatūs interesai susikerta su visuomenės interesais, teisės aktais nustatytomis priemonėmis savininkams žemė turi būti kompensuojama kitu būdu.

Juo labiau, kad nuosavybę atgavę savininkai net nesiruošė sklypo tvarkyti; vietoje to, jie leido bendruomenei savo pačios lėšomis puoselėti parką, apsodinti jį medžiais, reguliariai nušienauti. Į parko priežiūrą investuota suma siekė apie 200 000 eurų.

Nesunku įsivaizduoti pilaitiškių pasipiktinimą, kai parko žemė staiga buvo perduota stambiems verslo šulams, kurie kaipmat užsibrėžę keisti parko paskirtį, bet supratę, jog nieko nepeš perpardavė kitiems, besitikintiems kažkaip pergudrauti teisinius barjerus ir užstatyti plotą daugiabučiais. Atsakingų institucijų slenksčius jie mindo apsiginklavę šventu ir neliečiamu teisėtos nuosavybės argumentu, kaulydami pagarbos jų verslo interesams.

Tokių atvejų, kai bendruomeninis interesas yra šaltai priešpastatomas įstatymo raidei, kad būtų skaudžiai pamintas, Vilniuje ne vienas. Tokias savanaudiškas, kone šaltakraujiškas praktikas būtina rauti su šaknimis.

Visuomeninis interesas šiandien turi būti svarbesnis už asmeninę atskirų pinigais pertekusių veikėjų naudą. Piliečių engimas, gąsdinant tiek juos, tiek atsakingas institucijas brangiais teisminiais procesais, yra smerktina praktika, kurią efektyviai gali pažaboti tik valdžios įsikišimas. Teismų valios nepaisymas taip pat turi sulaukti griežto valstybės pareigūnų atsako. Inicijuota parlamentine kontrole tokio atsako ir siekiu. Šis klausimas privalo būti vienareikšmiškai išspręstas visuomenės naudai.

Sklypo savininkai tai atkakliai ginčija; esą, bendruomenės reikmėms jie palieką pusę parko teritorijos – su sąlyga, kad nukirtus medžius nuo parko šlaitų, statybų darbus jie vykdytų būtent ten, bet gavę didesnio aukštingumo, nei suplanuotas aplinkinis architektūrinis sprendimas naudą. Tokie ginčai neturi reikšmės, kadangi šioje situacijoje jokie mainai nėra galimi.

Žinoma, savininkai gali aptverti savo nuosavybę tvora, tačiau tikėtina, kad tokios pastangos netrukus būtų apleistos, o sklypas – paliktas želti. Tai nebūtų naudinga nei piliečiams, nei sklypo savininkams. Pilaitiškiai šį 3 ha plotą iki šiol tvarko savarankiškai, taip išlaikydami parką patrauklų.

Tačiau sklypo savininkams viešasis interesas nerūpi, todėl stoti jo ginti privalo politinė valdžia. Parlamentinei kontrolei pasitvirtinus, bus užkirstas kelias panašiems precendentams. Galimybė keisti sklypo paskirtį nėra numatoma nei šiai, nei kitoms Bendruosiuose planuose nurodytose rekreacinėse zonose.

Siekiant apginti viešąjį interesą, registravau ir Želdynų įstatymo pataisą, numatančią draudimą keisti planuose numatytų rekreacinių zonų ir želdynų plotų paskirtį. Būtina imtis veiksmų, kad tokiems nemaloniems atvejams būtų padarytas galas.

Lietuva – ne sąvartynas, bet įvežti atliekas – leidžiama

Rugpjūčio 20 dieną Seimo narė Virginija Vingrienė užregistravo Atliekų tvarkymo įstatymo pataisą, kuria siūlo uždrausti padangų atliekų įvežimą.

Draudimas reikalingas

„Seniai reikėjo tokios pataisos. Negana, kad vis nesutvarkomas padangų įvežimas į Lietuvą, ir vis keliauja nežinia kokie nelegalūs jų srautai, dar ir padangų atliekos įvežamos. Kai kurie mūsų šalies verslininkai  susirenka pinigus iš Latvijos, Olandijos, galbūt ir kitų šalių už senų padangų sutvarkymą, jas parveža į Lietuvą, nežinia, kur ir kaip sandėliuoja, o paskui įsiplieskia sunkiai gesinami gaisrai, sukeldami didžiulę grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai.  Kol nebus uždraustas senų padangų įvežimas, tol tokios įmonės ir gyvuos. Juk Lietuva – ne sąvartynas kitų šalių atliekoms suvežti“, – pateiktą įstatymo pataisą vertina Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė.

„Išties Lietuvoje yra susidariusi ydinga praktika, kai užsienio šalių padangų tvarkytojai, norėdami  pigiau atsikratyti šiomis atliekomis, perduoda jas mūsų šalies tvarkytojams. Mūsų nesąžiningi padangų atliekų tvarkytojai išduoda fiktyvias pažymas apie šių atliekų sutvarkymą, o realiai senos padangos dažniausiai kažkur sandėliuojamos. Galbūt dalis išverčiama miškuose ar nuvežama į sąvartynus, taip padidinant gyventojams rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą, – priežastį, paskatinusią teikti įstatymo pataisą, apibūdina Seimo narė Virginija Vingrienė. – Kaip jau pastebėjo Padangų importuotojų organizacijos vadovė, lengvo pasipelnymo tikslais į mūsų šalį įvežtos senos padangos neretai tampa katastrofiškų gaisrų priežastimi. Atmintyje ilgam įstrigęs Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisras puikiai iliustruoja tragiškas tokios praktikos pasekmes mūsų šalies aplinkai, piliečių sveikatai, aplinkiniams verslams.  Tad pataisos rengimą ir paskatino siekis ateityje išvengti tokių nelaimių.“

Žingsnis žiedinės ekonomikos link

Kaip pabrėžia Padangų importuotojų organizacijos vadovė, Lietuvoje kol kas padangų atliekų sutvarkymas – opi problema. „Susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje esančias padangų atliekas vežame tvarkyti kitur, nes mūsų šalyje nėra galimybių perdirbti tokio kiekio. Vien Padangų importuotojų organizacija per metus vidutiniškai įvežame apie 16–17 tūkstančių tonų padangų, ir sutvarkome apie 90 procentų įvežamo kiekio – daugiau, negu reikalauja galiojantys teisės aktai. Nelegalūs padangų srautai ir padangų atliekų įvežimas iš kitų šalių iškreipia rinką ir todėl įstatymu įteisintas draudimas įvežti padangų atliekas padėtų pagaliau išsiaiškinti realią situaciją ir pirmiausia susitvarkyti savas atliekas“, – pažymi Padangų importuotojų organizacijos vadovė Danguolė Butkienė.
Kaip teigia Seimo narė Virginija Vingrienė, padangų atliekos turi tapti žaliava naujiems produktams sukurti ir draudimas įvežti atliekas iš kitur būtų pirmasis žingsnis žiedinės ekonomikos link tvarkant padangas.

„Kol kas Lietuvoje  padangų atliekų  susidarantis kiekis puikiai tenkintų perdirbimo įmonių poreikius. Jei perdirbimo apimtys reikalaus didesnio žaliavos kiekio ir Lietuva nepatenkins jų poreikių, bus galima iš kitų šalių nusipirkti gumos granulių ar kitokio pavidalo žaliavos, – teigia Seimo narė Virginija Vingrienė. – Be to, galbūt Lietuvoje neteisėtos veiklos bus išgyvendintos ir tuomet bus galima peržiūrėti ir įstatymo nuostatas. Šiuo metu, manau, draudimas įvežti senas padangas yra pirminis ir viena veiksmingiausių priemonių ydingai veiklai sustabdyti ir geriausias būdas įstatymiškai užtikrinti efektyvų mūsų šalyje susidarančių padangų ir kitų pavojingų atliekų sutvarkymą.“

Parengė Karolina Baltmiškė

Šaltinis: manokrastas.lt

Virginija Vingrienė: iš nusikaltėlių privalo būti atimami jų nusikaltimo įrankiai

Prieš savaitę Lietuvoje nuskambėjo žinia apie gyvūnų nepriežiūros, žiauraus elgesio ir galimos nelegalios veiklos atvejus Kretingos rajone. Gyventojų iniciatyva buvo atskleisti panašūs faktai visoje Lietuvoje.

Operatyviai reaguodama į piliečių atskleistus žiauraus elgesio su gyvūnais faktus, Seimo narė Virginija Vingrienė trečiadienį surengė skubų Seimo laikinosios grupės „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ posėdį, kuriame dalyvavo Aplinkos ministerijos pareigūnai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė. Posėdžio metu buvo aptartos spragos teisinėje bazėje, sudarančios sąlygas neteisėto gyvūnų veisimo veiklos vykdymui Lietuvoje, bei ieškota sprendimų, ateityje padėsiančių užkirsti kelią tokioms praktikoms. Posėdyje priimtų nutarimų pagrindu pradėtas rengti įstatymų pataisų projektas.

Penktadienį Seimas registravo Virginijos Vingrienės parengtą Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriose numatoma sugriežtinti nelegalių gyvūnų veisėjų kontrolę ir sankcionavimą už neteisėtas veikas. „Iš nusikaltėlių privalo būti atimami jų nusikaltimo įrankiai, todėl siūlau naikinti įspėjimo už žiaurų elgesį su gyvūnais galimybę, vietoje to iškart taikant sankciją be galimybės pasitaisyti. Tarp sankcijų įtrauktas gyvūnų konfiskavimas – ne tik patvirtintus žiauraus elgesio su gyvūnais apraišką, bet ir nelegalaus jų veisimo atveju. Taip pat numatomas privalomas veisiamų gyvūnų ženklinimas mikroschema. Nustatomas pareigūnų atsakomybės griežtinimas, baudžiant ne tik už žiauraus elgesio su gyvūnu veikas įvykdžiusius, bet ir nuslėpusius nusikaltimą“, – pateiktas pataisas komentuoja Virginija Vingrienė.
Seimo narės įregistruotomis pataisomis taip pat numatoma įtvirtinti privalomą veisimui naudojamų gyvūnų ženklinimą ir griežtesnę atsakomybę nelegalias veiklas kontroliuojančioms institucijoms už aplaidų savo funkcijų vykdymą ar tyčinį nelegalių veiklų dangstymą.

„Pateiktuose įstatymų pakeitimų projektuose siūlau, kad visi veisimo veiklai naudojami gyvūnai privalo būti paženklinti mikroschema ir kartu su teisės aktų nustatyta tvarka išduota veterinarijos gydytojo sveikatingumo pažyma užregistruoti Gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje“, – pabrėžia Virginija Vingrienė.
Pateiktame projekte taip pat numatyta, kad gyvūnų augintinių veisėjai teisės aktų nustatyta tvarka turėtų registruoti savo veiklą Gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje ir kas pusmetį teikti informaciją apie visus veisimui naudojamus ir išveistus gyvūnus.

„Įstatymo pataisomis siūlau numatyti, kad verslinis gyvūnų augintinių veisimas yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdomas gyvūnų augintinių dauginimas verslo tikslais, įskaitant ir patinų naudojimą patelių apvaisinimui, – siūlomus pokyčius vardija Seimo narė. – Taip pat siūlau papildyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, reglamentuojantį žiaurų elgesį su gyvūnais, numatant atsakomybę ir asmeniui, kuris nuslėpė tokį elgesį. Administracinių nusižengimų kodekso pataisose siūlau už neteisėtą gyvūnų veisimą ir veisimą gyvūnų neturint licencijos skirti ne tik baudas, bet ir privalomai skirti veisimui naudojamų gyvūnų, jų jauniklių konfiskavimą.“

Seimo narė Virginija Vingrienė tikisi, kad, priėmus siūlomus įstatymų pakeitimus, bus užtikrintas ne tik teorinių, bet ir praktinių normų, draudžiančių žiaurų elgesį su gyvūnais, įgyvendinimas. „Seimui priėmus šias pataisas bus sukurta sklandžiai veikianti sistema, padėsianti ne tik laiku reaguoti į visus žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, bet ir užkirsti kelią nelegalioms veisykloms kurtis ateityje“, – lūkesčiais pasidalija Virginija Vingrienė.

 Šaltinis: manokrastas.lt

Seimo narės Virginijos Vingrienės pranešimas: „Bus griežtinama atsakomybė už nelegalų gyvūnų veisimą“

  Seimo narė Virginija Vingrienė trečiadienį surengė skubų Seimo laikinosios grupės „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ posėdį, kuriame taip pat dalyvavo Aplinkos ministerijos pareigūnai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė. Posėdžio metu buvo aptartos spragos teisinėje bazėje, sudarančios sąlygas neteisėto gyvūnų veisimo veiklos vykdymui Lietuvoje, bei ieškota sprendimų, ateityje padėsiančių užkirsti kelią tokioms praktikoms. Posėdyje priimtų nutarimų pagrindu pradėtas rengti įstatymų pataisų projektas, kurį V. Vingrienė artimiausiu metu tikisi pateikti svarstymui Seime.

Rengiamoje Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisose numatoma sugriežtinti nelegalių gyvūnų veisėjų kontrolę ir sankcionavimą už neteisėtas veikas. Siūloma naikinti įspėjimo už žiaurų elgesį su gyvūnais galimybę, vietoje to iškart taikant sankcija be galimybės pasitaisyti. Planuojama tarp taikytinų sankcijų įtraukti gyvūnų konfiskavimą – ne tik patvirtintus žiauraus elgesio su gyvūnais apraišką, bet ir nelegalaus jų veisimo atveju, kuriuo taip pat būtų konfiskuojama ir veisimo įranga.

„Iš nusikaltėlių privalo būti atimami jų nusikaltimo įrankiai“, – teigė pataisų paketo autorė V. Vingrienė. „Nubausti, tačiau atgailaujantys ir savo veiklą įteisinti pageidaujantys veisėjai turės savo verslą oficialiai pradėti iš naujo, paisydami visų gyvūnų gerovės ir sveikatos reikalavimų.“

Pataisomis tai pat numatoma įtvirtinti privalomą veisimui naudojamų gyvūnų ženklinimą ir griežtesnę atsakomybę nelegalias veiklas kontroliuojančioms institucijoms už aplaidų savo funkcijų vykdymą ar tyčinį nelegalių veiklų dangstymą. „Šiandien tokių brutalių praktikų prevencijai turime pakankamai teisinių svertų, tačiau jokios įstatymuose įtvirtintos baudos nebus veiksmingos, jei nebus užtikrintas veiksmingas jų taikymas, – pataisų poreikį grindė Seimo narė. – Kol susikompromitavę pareigūnai nebus baudžiami už savo pareigų nevykdymą, tokių visuomenę pašiurpinusių nusikaltimų ciklas skriaudžiamų gyvūnų sąskaita kartosis dar ilgai. Viliuosi, kad mano rengiamos pataisos padės tam tašką.“

Virginija Vingrienė. Krentantys balkonai liudija sovietinį nūdienos valdininkų požiūrį

Krentantys balkonai, praeiviams virš galvų vos besilaikančios plokštės, pelijančios sienos, prakiurę vamzdžiai ir stogai – šokiruojanti XXI a. ES šalies sostinės kasdienybė. Kol gaisrų gesinimo taktika dirbantys sostinės pareigūnai kaltina senų daugiabučių gyventojus remonto savivale, balkonai pradeda byrėti jau ir naujos statybos namuose. Nors prievolė kontroliuoti administratorių vykdomos pastatų būklės priežiūrą priklauso savivaldybei, jos vadovai savo neatsakingą aplaidumą ir vos prastėjančią daugiabučių būklę bando dangstyti sunkvežimiais į Lukiškių aikštę suvežtu žvyru.

Lazdynuose nukritęs balkonas, tik labai laimingo atsitiktinumo dėka nepasiglemžęs jokių aukų, privertė sunerimti ne juokais. Tokie incidentai primena, jog dar sovietmečiu statyti daugiabučiai darosi vis nesaugesni ir sparčiai artėja prie avarinės būklės – problema, aktuali visiems sostinės gyventojams. Ypatingai didelį nerimą kelia trisdešimtmetį jau perkopę monolitai Justiniškėse ir kituose mikrorajonuose. Aktyvūs piliečiai jau kuris laikas stebi šių pastatų būklę, nuolat informuodami savivaldybę ir kitas institucijas, o jų neišgirsti beldžiasi į Seimą. Reaguodama į aktyvaus Justiniškių gyventojo išreikštą nuogąstavimą dėl jau eilę metų nelaime gresiančios pastatų būklės, inicijavau šių statinių apžiūrą, kartu pasikvietusi ir Vilniaus miesto savivaldybės statinių priežiūros pareigūnes. Apžiūrėję keleta ties avarinės būklės riba balansuojančių trylikaaukščių, visi likome apstulbinti aplaidžia pastatuose vykdomos techninės priežiūros darbų kokybe.

Gilūs perdangų įskilimai, įtrūkimai sienose, gerokai aptrupėję pastatų fasadai, nuskilusios masyvios apdailos detalės. Pribloškė „išradingas“ inžinerinis sprendimas dvi tryliktojo laiptinės aukšto sienas sujungti kabančiomis gelžbetonio plokštėmis, kurių struktūrinis integralumas, švelniai tariant, kėlė daug abejonių. Tokie keisti sprendimai ne tik atrodo neestetiškai, bet ir kelia didžiulį pavojų gyventojų ar jų svečių gyvybėms. Visų labiausiai apstulbino vieno iš monolitų balkonų šonuose patogiai išsikeroję berželiai, skaudžiai liudijantys apie name vykdomos priežiūros lygį. Medeliai, sprendžiant pagal jų išvaizdą, šaknis į namo infrastruktūrą sėkmingai leidžia jau ne pirmus metus. Tokio fenomeno akivaizdoje tikrai derėtų paklausti, kaip pastato prižiūrėtojai, privalantys kasmet atlikti namo būklės vertinimą, sugebėjo praleisti tai pro akis. Akivaizdu, kad techninės būklės vertinimai atliekami tik formaliai – popierinių ataskaitų pavidalu, būstuose net neapsilankius. Tuo tarpu atsakingi savivaldybės pareigūnai net nesivargina iškelti kojos iš patogių dangoraižio kabinetų ir įsitikinti būsto valdytojų techninės priežiūros kokybe.

Nepaisant žmonių gyvybėms ir asmeniniam turtui kylančios grėsmės, kritiką ir raginimus imtis neatidėliotinų veiksmų savivaldos pareigūnai ir politikai pasitinka teisinimuisi ir atsakomybės kratymusi, kaltinimus permetant pačių daugiabučių gyventojams. Esą, užtikrinti deramą savo privačios nuosavybės priežiūrą yra jų pačių rūpestis, nes savivaldybės paskirti administratoriai, o taip pat ir bendrijų pirmininkai, yra bejėgiai priversti gyventojus investuoti į avarinės būklės konstrukcijų remontą.

Pirmiausia, ne patys gyventojai, įprastai nesantys statybinės inžinerijos ekspertais, o savivaldybės paskirtų administratorių specialistai privalo laiku pastebėti ir tvarkyti struktūrines balkonų ar stogų problemas. Kita vertus, kai avarinė bendro naudojimo konstrukcijos būklė akivaizdi, jie gali iš karto reikalauti ekspertizės ir vykdyti būtinus remonto darbus be jokio gyventojų pritarimo. Juo labiau, kad balkonai pagal galiojančius teisės aktus yra laikomi namo fasado dalimi – vadinasi, ir viso namo bendrojo naudojimo objektu. Tam, kad apžiūrėti balkono būklę, net nėra būtina patekti į butą – tam galima pasitelkti ugniagesių ar aukštalipių pagalbą. O savivaldybės darbuotojų pareigos turėtų apimti ir nuolatinę šviečiamąją veiklą, kurios metu daugiabučių gyventojams būtų paaiškinama, kad jie yra atsakingi ne tik už savo asmeninių, bet ir bendrojo naudojimo patalpų būklę.

Bėda ir tame, kad administratoriai ar keliasdešimt namų administruojantys „universalūs“ bendrijų pirmininkai iš gyventojų surinktas lėšas toli gražu ne visada naudoja teisingai.

Kritiką mero aplinkos valdininkai yra linkę atremti kaltinimais ne tik gyventojams ir pastatų valdytojams, bet ir patiems problemą keliantiems kritikams. Suprantama, lengviau šypsotis iš plakatų ir pigiai reklamuotis demonstruojant šaunumą ir išradingumą Lukiškių aikštėje įrengus butaforinį pliažą ar nupjovus ne vietoje pasodintą tują, nei spręsti apleistas, trupėti jau pradedančių daugiabučių problemas – juk jei pastatas grius, kaltais liks patys gyventojai, ne meras! Tačiau pastatai yra neatskiriama sostinės įvaizdžio dalis; merui to nevertėtų pamiršti, kaip ir pareigos užtikrinti miestiečių saugumą.

Akivaizdu viena: delsti nebegalima. Metas pasiraitojus rankoves kuopti tai, kas turėjo būti atlikta prieš dešimt ar daugiau metų. Savivaldybės pareigūnės įsipareigojo inicijuoti ekspertizę ir jos išvadomis įpareigoti administratorius imtis remonto. Bet kodėl sujudama tik įvykus avarijai ir sulaukus paraginimų ar net spaudimo? Juo labiau, kad tokių tragiškų nelaimių jau būta ir praeityje. Justiniškėse prieš gerą dešimtmetį namo Taikos gatvėje prieigose nukritusi dekoratyvinė betono plokštė mirtinai sužalojo mergaitę ir rimtai sužeidė dvi jos drauges. Laiptinių įėjimus suskubta tvarkyti tik po skaudžios nelaimės, kaip dažnu atveju įprasta. Tačiau valdininkai linkę tokiu atvejus greit pamiršti, ir toliau ramiai miega nesukdami galvos apie tai, jog į „rizikos grupę“ patenka tūkstančiai sovietinės statybos blokų. Žinant to meto statybos darbų ydas, valdininkų miegas toli gražu neturėtų būti ramus.

Juo labiau, kad pastato būklę privalu kontroliuoti nuolat. Deja, tenka konstatuoti faktą, kad avarinės būklės link artėja ir visiškai naujos statybos namų balkonai. Štai, rugpjūčio viduryje rimtas incidentas įvyko 2006 m. statybos name Pilaitėje, skilus ir pavojingai nukritus saulės įkaitinto balkono stikliui. Tokių balkonų dizainas nerimą kėlė praėjus vos keliems metams po pastato pridavimo. Ypač pavojingai atrodo apatinių balkonų stiklai, kuriuos, suspaustus dėl palaipsnio pastato sėdimo, tapo nebeįmanoma – ir rizikinga – stumdyti. Tokius balkonus turinčių daugiabučių naujojoje Pilaitėje yra kelios dešimtys, o ir įstiklinti jie ne gyventojų savivale, bet pagal suderintą ir patvirtintą statytojų projektą. Kas jų laukia po dar 20 metų, jei rimtos avarijos pasipila praėjus vos 14?

Privalu pagaliau suprasti, kad administratoriams, bendrijų pirmininkams ir savivaldybės pareigūnams atėjo metas baigti „karštos bulvės“ mėtymą iš rankų į rankas. Būtina suremti pečius ir spręsti šias gyvybiškai svarbias problemas nedelsiant. Prioritetinis uždavinys – užbėgti už akių galimoms pastatų griūtims ir tragedijoms! O dar geriau, jei statinių būklė apskritai nepriartėtų prie avarinės. Tai bus įmanoma, jei administratoriai iš gyventojų surinktas lėšas naudos pagal paskirtį, o ne samdys brangiai apmokamus advokatus kovai prieš įstatymo pataisas, ribojančias jų savivalę.

Virginija Vingrienė. Krokodilo ašaros teršalų neišvalys

Jau kelis mėnesius iš naujienų antraščių nedingstanti AB „Grigeo Klaipėda“ paskelbė keturioms dienoms stabdysianti savo veiklą. Pasak įmonės vadovo, šis laikas bus skirtas remonto darbams ir pastangoms panaikinti gyventojus kamuojantį nemalonų kvapą. Kartoną gaminanti įmonė stabdyti savo veiklą buvo priversta po to, kai bendrovė „Klaipėdos vanduo“ atsisakė toliau priimti „Grigeo“ nuotekų srautą, kurio teršalų koncentracija viršijo sutartas normas.

Būtų naivu tikėti, jog tokio masto problema bus deramai išspręsta vos per keturias dienas; tokie pažadai yra ne kas kita kaip pigus viešųjų ryšių triukas. Įmonės vadovo minimos pastangos panaikinti klaipėdiečius dusinančią smarvę, panašu, apsiribos tik šio nemalonaus simptomo prevencija, nesivarginant taisyti pagrindinės šios problemos priežasties – taršių gamybos technologijų, sąlygojančių perteklines vandenilio sulfido (H2S) sankaupas.

Nevalia pamiršti, kad pasipiktinusių piliečių mitingą iššaukusi smarvė yra padarinys paviršutiniškų ir skubotų „Grigeo Klaipėda“ pastangų kuo greičiau sumažinti leistinas normas viršijančią vandens taršą. Kiek dar tokių neapgalvotų padarinių turės kęsti Klaipėdos gyventojai, įmonės vadovybei ir toliau renkantis trumparegiškus, kuo pigiau atsieinančius sprendimus?

Gamybinė įmonės veikla reikalauja esminių pertvarkų, kurių pagrindą turėtų sudaryti investicijos į naujas, aplinkai draugiškas ir sveikatai nekenksmingas technologijas; tačiau apie tai įmonės vadovas neužsimena nė puse lūpų. Toks piktybiškas, socialiai neatsakingas požiūris į viešojo intereso užtikrinimą ne tik primena karčias sovietmečio realijas, bet ir pradeda tarybiniu naftalinu dvokti ne ką mažiau nei įmonės apsileidimo jau sukelta smarvė.

Godumui užgožus žmogiškumą ir moralinės pareigos jausmą, nebelieka vietos išminčiai ir bendruomeniniam interesui. Skaudina ir tai, kad nors Lietuvoje turime daug pažangių, socialiai atsakingai savo veiklą vykdančių verslų, jų reputacija piliečių akyse yra tepama neatsakingų rinkos žaidėjų dėka.

Tam turi būti padėtas taškas – padėtas ryžtingai ir negailestingai. Nevalia toliau geraširdiškai nuolaidžiauti verslininkams, kurie be jokio sąžinės graužimo uždarbiauja mūsų sveikatos sąskaita, o sučiupti puola raudoti krokodilo ašaromis ir vaizduoti save nekaltomis aplinkybių aukomis.

Nesėkmingai bandyto nuslėpti vamzdžio faktas apie tikruosius tokių verslininkų ketinimus pasako gerokai daugiau, nei jų tušti ir neapibrėžti pažadai anksčiau ar vėliau užtaisyti savo veiklos spragas. Toks elgesys tėra akiplėšiškas piliečių orumo mindymas. Atėjo metas su tuo nebesitaikstyti.

Nors susikompromitavusios įmonės už savo nešvarią veiklą nusipelnė visuotinio pasmerkimo ir griežtesnės kontrolės, už įmonių veiklos kontroliavimą atsakingos valstybės institucijos, o ypač jų vadovai, taip pat neturėtų pamiršti savo, kaip valstybės tarnautojų, įstatymu nustatytų pareigų: gerbti žmogaus teisę, tarnauti visuomenės interesams ir vengti interesų konflikto. Ekologinių nusikaltimų akivaizdoje, pareigūnams privalu rodyti tvirtą stuburą ir principingai laikytis profesinės etikos. Kitaip – trauktis ten, kur nereikalaujama atsakomybės.

Pokyčiai mums reikalingi čia ir dabar, todėl sprendimai dėl „Grigeo Klaipėda“, kaip ir „Ekologistikos“ likimo, turi būti griežtai principingi. Nusikalstamos veikos iniciatoriai privalo ne tik deramai atsakyti pagal BK straipsnius, bet ir atlyginti šalies gamtai sukeltą žalą.

Tyčinis melagingų duomenų pateikinėjimas turėtų būti baudžiamas įmonei suteikto taršos leidimo atėmimu, naują išduodant tik įmonei skaidriai pertvarkius savo veiklą, įrodžius aplinkai draugiškų technologijų diegimą, ir iš esmės pašalinus taršos šaltinį. Tai būtų savotiškas ultimatumas: įmonė, norinti po nusikalstamo prasižengimo tęsti savo veiklą, privalo persitvarkyti iš pagrindų, o atsisakiusi tai daryti bus priversta trauktis iš rinkos. Tai griežta, tačiau teisinga.

Nesileiskime nuraminami tuščiais susikompromitavusio verslo pažadais per nepilną savaitę išspręsti eilę metų taršiai vykdomos veiklos padarinius. Keturių dienų gali užtekti nebent įtikinančio fasado parengimui – kuo, esu tikra, galimai, ketinama ir užsiimti. Tačiau pigūs viešųjų ryšių triukai toli gražu nėra mums šiuo metu reikalingas sprendimas; kliautis jais yra ne mažiau naivu nei gysločio lapu gydyti kirviu praskeltą galvą.

Šiuo metu mums reikalingi griežti, ryžtingi sprendimai, galintys tapti reikšmingu precedentu ir pavyzdžiu to, kas laukia amoralaus verslo, pasirengusio viešąjį interesą aukoti vardan asmeninio pasipelnymo. Tikiu, kad tokiam ryžtui esame pajėgūs – tiek kaip pilietinė visuomenė, tiek kaip teisinė valstybė.

V. Vingrienės pranešimas spaudai: "Uždraudus importuoti į Lietuvą padangų ir tepalų atliekas bus užkirstas kelias sukčiavimui, taršai ir katastrofiškiems gaisrams"

2020 m. rugpjūčio 20 d. užregistruota Seimo narės Virginijos Vingrienės pateikta Atliekų tvarkymo įstatymo pataisa dėl padangų atliekų importo uždraudimo. Pataisa numato draudimą į Lietuvą įvežti ne tik padangų, bet ir kitų apmokestinamųjų gaminių atliekas, kurios įprastai yra išmetamos sąvartynuose, išpilamos arba sudeginamos. „Pataisa siekiama apriboti padangų, akumuliatorių, filtrų, alyvos atliekų importą į Lietuvą. Tai dalis platesnės iniciatyvos užtikrinti deramą Lietuvoje susidarančių atliekų sutvarkymą, skatinti jų perdirbimą, vertimą žaliava kitų produktų gamybai. Atliekų vežimo į Lietuvą uždraudimas neleis susidaryti dirbtiniam atliekų pertekliui, kuris atitinkamai iššauktų poreikį atliekas deginti ar vežti į jau ir taip perkrautus sąvartynus. Užkirtus kelią atliekų importui, Lietuvoje natūraliai susidarantį atliekų kiekį bus galima tvarkyti aplinkai draugiškesniais, jos neteršiančiais būdais, o gyventojams tai reikš mažesnes sąskaitas už atliekų tvarkymą“, – pataisą komentavo V. Vingrienė.

Į Lietuvą įvežamų padangų atliekų kiekis kasmet auga; šiuo metu importuotos padangų atliekos sudaro trečdalį į rinką patenkančių padangų atliekų. „Susidarė ydinga praktika, kai padangos iš kitų šalių yra vežamos į Lietuvą, o čia kaupiamos palėptuose sandėliuose ar šalinamos miškuose, – situaciją komentavo pataisos iniciatorė. – Lengvo pasipelnymo tikslais į mūsų šalį įvežtos ir čia atsainiai, netvarkingai sandėliuojamos, jos neretai tampa katastrofiškų gaisrų priežastimi. Atmintyje ilgam įstrigęs Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisras puikiai iliustruoja tragiškas tokios praktikos pasekmes mūsų šalies aplinkai, piliečių sveikatai, aplinkiniams verslams. Pataisos rengimą paskatino siekis išvengti to ateityje. Geriausias būdas tai padaryti – įstatymiškai užtikrinti efektyvų mūsų šalyje susidarančių padangų ir kitų pavojingų atliekų sutvarkymą.“

V. Vingrienė atkreipė dėmesį, kad pakeitimo įsigaliojimas gerokai apsunkins užsienio šalių verslo subjektų pastangas pigiai atsikratyti savo atliekomis, o taip pat pažabos mūsų šalyje veikiančių atliekų perdirbėjų ambicijas neteisėtai pelnytis iš fiktyvaus atliekų tvarkymo. „Negalime leisti savo šalies paversti pigiu sąvartynu kitų šalių šiukšlėms. Nesąžininga veikla užsiimantys atliekų perdirbimo verslai iki šiol galėjo visai nesunkiai dangstyti reikalavimų neatitinkantį atliekų tvarkymą fiktyviais dokumentais, tariamai patvirtinančiais deramą sutvarkymą. Įstatymiškai apribojus galimybes jiems sukčiauti, sąžiningu keliu pasukti atsisakę verslai bus išstumti pasirengusių savo veiklą grįsti socialine atsakomybe ir viešojo intereso užtikrinimu; atitinkamai, tokie verslai galės tikėtis ir valstybinės paramos. Lietuvoje užtikrinę efektyvų, aplinkai draugišką ir perdirbamas atliekas naudinga žaliava verčiantį tvarkymą, galėsime užtikrintai tęsti savo sėkmingai pradėtą kelionę žiedinės ekonomikos modelio link“, – tvirtino Seimo narė.

Seimui pritarus įstatymo pataisai, nuo 2021 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliotų draudimas į šalį įvežti padangų, akumuliatorių, filtrų atliekas ir panaudotą automobilinių variklių alyvą.

Virginija Vingrienė. Džiaugiuosi, kad mano iniciatyvos sėkmingai skinasi kelią įstatymuose

Žengdama į politiką tvirtai apsisprendžiau, jog noriu prisidėti prie valstybei svarbių sprendimų įgyvendinimo. Troškau įrodyti, kad galima (ir reikia!) dirbti kitaip, nei dirba stereotipinis, dažnai pagrįstai visuomenės neigiamai vertinamas politikas. Vyliausi reabilituoti visuomenės požiūrį į valdžios institucijas, atgaivinti piliečių pasitikėjimą jomis. Seime siekiau realizuoti idėjas aplinkosaugos, socialinės apsaugos, valstybės tarnybos sferose. Džiaugiuosi, kad mano iniciatyvos sėkmingai skinasi kelią įstatymais, ir neliko nepastebėtos rinkėjų. Tai patvirtina, jog atkakliai siekiant užsibrėžto tikslo ir neieškant pasiteisinimų dėl kliūčių šiame kelyje, įmanoma pasiekti realių pokyčių.

Mano pastangomis Lietuvoje uždraustas deginti skirtų atliekų importas, kryptingai to siekiau nuo pat kadencijos pradžios. Išspręsta ydingo padangų tvarkymo problema, perdirbėjus teisiškai įpareigojanti padangų atliekas paversti gamybine žaliava. Šie įstatyminės bazės pokyčiai neleis pasikartoti katastrofiškiems netvarkomų padangų gaisrams. Jau įsigaliojo mano pataisa, numatanti lankstesnes ir ekonomiškesnes daugiabučių renovavimo galimybes gyventojams, kompensuojant išlaidas pasirinkusiems vien tik šildymo sistemų atnaujinimą. Taip pat pritarta projektui, užkirtusiam kelią valstybinių miškų privatizavimui.

Pavyko iškovoti galimybę dvigubai didesne suma po karantino paremti pažangaus, ekonomiškai perspektyvaus Europos žaliojo kurso principus atitinkančius verslus (tarp jų smulkaus remonto, ekologines, perdirbtas žaliavas naudojančias įmones ir kitus). Džiugina, kad šia subsidija pasinaudojo didelis skaičius įmonių, tai rodo, jog pažangių žaliųjų verslų ratas platus ir jiems bus palengvintas atsigavimas ir paskata judėti pirmyn. Mano iniciatyva buvo patobulinta gyvenamųjų pastatų pritaikymo neįgaliesiems tvarka, o Justiniškių mikrorajone pavyko apginti viešąjį interesą, sėkmingai uždarius triukšmu, netvarka ir neskaidria veikla liūdnai pagarsėjusį objektą.

Vis dėlto, ketveri metai Seime tebuvo reikšmingų darbų pradžia. Esu pasiryžusi tęsti pradėtas iniciatyvas, kurios derėjo būti įgyvendintos geru dešimtmečiu anksčiau. Neketinu liautis ryžtingai laužyti kliūtis, sulaikančias mus nuo reikalingų sprendimų. Ypač atliekų tvarkymo sektoriuje, kur man jau pavyko pasiekti tai, dėl ko daugelis praeityje suskubo nulesti rankas. Vienas svarbiausių aktualių uždavinių - puikiai pasitvirtinusio taros grąžomojo užstato išplėtimas visa tara. Ši mano iniciatyva susilaukė aršaus prekybininkų, atliekų tvarkytojų bei alkoholio pramonės pasipriešinimo. Bet esu nusiteikusi eiti iki galo ir rasti sutarimą, įkvėpdama kolegas nepasiduoti spaudimui ir neišsižadėti viešojo intereso. Greit turėtų būti priimtas įstatymas dėl atliekų deginamo ribojimo. Taip užtikrindami vilniečiams švarią gyvenamąją aplinką, žengsime svarų žingsnį žiedinės ekonomikos link.

Registravau pataisą uždrausti importuoti į Lietuvą padangų, automobilinių tepalų, akumuliatorių, filtrų, tekstilės atliekas, kas užkirs kelią tapti kitų šalių pavojingų atliekų sąvartynu, o mūsų šalies nesąžiningiems „atliekistams“ pelnytis iš prekybos fiktyviais jų sutvarkymą įrodančiais dokumentais. Parengta pataisa dėl padangų depozito, gražinančiajam sudėvėtas padangas gaunant atlygį ar naudą. Tai užtikrins jų surinkimą ir perdirbimą, naudojant jas žaliava nuolat perdirbamiems produktams.

Ekologinius iššūkius paversti naujos ekonomikos varomąją jėga, dar vienas mano interesas šios kadencijos metu. Pažangių aplinkai draugiškų, ekologiškų verslų rėmimas, Lietuvai suteiktų unikalų pranašumą prieš kitas šalis, nelanksčias, delsiančias investuoti į neišvengiamai nauju standartu tampančias naujoves, ir suteiks naudą gyventojams. Panaudotą daiktą perdirbti, o ne mesti į sąvartyną, reiškia resursų taupymą, mažesnę taršą, ir atpigusius mokesčius gyventojams už atliekų tvarkymą. O intensyvi parama smulkiems ir vidutiniams verslams, lankstiems modernizuojantis žaliai, duos efektyviausią atsipirkimą ir naujas darbo vietas.

Ryžtingai laikydama teisinių priemonių kūjį, esu pasirengusi kiaurai pramušti sienas, stabdančias šią pažangą. Sienas, kurias sumūrijo ir akylai saugo socialiai neatsakingi verslo senbuviai, savo nenorą eiti su laiku ir tobulėti bailiai dangstantys skeptiškumu dėl naujųjų technologijų naudos. Tikiu, pavyks išjudinti šią pertvarką ir užkirsti kelią disponavimui pasenusiomis taršiomis priemonėmis, nesąžiningai pelnantis mūsų visų aplinkos ir sveikatos sąskaita, nutiesus slaptus dvokiančių nuotekų vamzdžius į jūra ar ežerus. Esu pasirengusi dėl to kovoti visa širdimi.

Mano prioritetų viršūnėje toliau liks rūpinimasis miškų sektoriaus problematika bei masinių kirtimų ribojimas. Jau registravau pataisą, draudžiančią užstatyti miesto parkų bei žalių zonų plotus, išsaugant jų estetinę ir ekologinę vertę žmonėms. Tai leis padaryti galą įžūliai miesto planų koregavimo praktikai. Pastaroji iki šiol leido neaiškiems veikėjams savo rankose susigrobti dideles parkų teritorijas, kuriose staiga iškyla pergrūsti daugiabučių ar dangoraižių kvartalai, ar brangūs viadukai į niekur. Sieksiu, kad žaliosios erdvės Vilniuje būtų puoselėjamos, plečiamos ir visapusiškai tvarkomos, o svarbiausia – patogios ir laisvai prieinamos visai visuomenei.

Kamščių, eismo, taršos, atliekų tvarkymo problemos; mokyklų, darželių plėtros ir prieinamumo sprendimai; renovacijos spartesnis ir ženklesnis skatinimas, užtikrinant visapusišką naudą, patogumą gyventojams, sugriežtinant darbų ir medžiagų kokybės ir kainos santykio reikalavimus rangovams; atsakingos daugiabučių techninės priežiūros reikalavimai administratoriams, užbėgant už akių tragiškoms balkonų griūtims; teritorijų aplink daugiabučius estetinio sutvarkymo rėmimas, plėtojant žaliąsias poilsio oazes aplink. Visa tai patenka į mano darbų kalendorių sekančioje Seimo kadencijoje. Tam, kad jau įgyvendintos, tačiau vis dar jaunos ekologinės iniciatyvos duotų norimų rezultatų, Seime būtina užtikrinti darbų tęstinumo principą. Tik tai leis visuomenei deramai įvertinti pilną jų potencialą ir naudą žmonėms.